Kino ekranų metamorfozės 2026-aisiais: Ką žada naujausia lietuviškų premjerų banga?

Jei pastaruosius kelerius metus lietuvišką kiną stebėjote viena akimi, 2026-ieji jus privers atsimerkti plačiau. Tai metai, kai mūsų šalies kino industrija ne tik drąsiai žengia į tarptautinius vandenis, bet ir nebijo eksperimentuoti su žanrais, kurie anksčiau atrodė svetimi ar neįveikiami. Nuo psichologinių siaubo trilerių, kuriuose šmėžuoja pasaulinio lygio žvaigždės, iki socialinį nervą užgaunančių dramų bei, žinoma, niekur nedingstančių komercinių komedijų – 2026-ųjų kino afiša mirga įvairove.

Šie metai prasideda stipriu akordu. Sausio mėnuo, paprastai laikomas „pokalėdiniu ramybės laikotarpiu“, šiemet kino teatruose virto tikra premjerų karštine. Tačiau kas slypi už skambių antraščių ir spalvingų plakatų? Leiskitės į išsamią apžvalgą po naujausius lietuviškus filmus 2026 metais, kurioje aptarsime ne tik tai, ką verta pamatyti, bet ir tai, kaip keičiasi mūsų kino veidas.

Sausio staigmenos: Komedijų tradicija ir nauji vėjai

Jau tapo nerašyta taisykle, kad metų pradžia priklauso komedijoms. Tai saugus uostas prodiuseriams ir garantuota pramoga žiūrovams, norintiems pratęsti šventinę nuotaiką. 2026-ieji šiuo klausimu nėra išimtis, tačiau stebime ir tam tikrą kokybinį poslinkį.

Ryškiausia sausio premjera neabejotinai tapo Tado Vidmanto „Milijonieriaus jubiliejus“. Režisierius, kurio vardas jau tapęs lietuviškos komercijos sinonimu, šįkart grįžta prie klasikinės „tėvų ir vaikų“ temos, tačiau ją apvelka prabangiu, nors ir ironišku, rūbu. Istorija apie ūkininką milijonierių ir jo sūnų palaidūną iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti banali, tačiau Vidmantas turi unikalų gebėjimą banalybę paversti farsu, kuriame atpažįstame save.

• Kodėl tai veikia? Vidmantas puikiai jaučia auditorijos pulsą. Filme gausu situacijų, kurios balansuoja ant absurdo ribos, tačiau išlieka artimos lietuviškam mentalitetui. Sūnaus grįžimas į ūkį, susidūrimas su tėvo jauna simpatija ir bandymas suorganizuoti „tradicinį“ balių – tai receptas, kuris garantuoja pilnas sales.
• Aktorių duetas: Giedrius Savickas, kaip visada, meistriškai valdo komiškąjį elementą, tačiau šįkart jam puikiai oponuoja vyresnės kartos aktoriai, sukurdami įdomią dinamiką tarp „sostinės elito“ ir „kaimo grietinėlės“.

Tačiau sausis atnešė ne tik juoką. Mėnesio pabaigoje, sausio 30-ąją, kino ekranus pasiekia dvi intriguojančios, bet skirtingos juostos – „Priedanga“ ir „Šuo 51“. Jei pirmoji žada įtemptą siužetą, tai antroji, sprendžiant iš pirmųjų atsiliepimų, gali tapti netikėtu arthouse kino atradimu plačiajai auditorijai.

Tarptautinis proveržis: Siaubo pasaka su Holivudo prieskoniu

Bene labiausiai intriguojanti 2026-ųjų naujiena, apie kurią kalbama ne tik Lietuvoje, bet ir Berlyno kino festivalio kuluaruose, yra filmas „Nightborn“ (liet. „Nakties gimimas“). Tai projektas, kuris puikiai iliustruoja, kaip toli pažengė mūsų šalies kino gamybos galimybės ir koprodiusavimo mechanizmai.

Tai nėra tiesiog „lietuviškas filmas“ tradicine prasme. Tai bendra Suomijos, Lietuvos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės gamyba. Režisierė Hanna Bergholm, jau pagarsėjusi savo ankstesniu darbu „Hatching“, šįkart kuria visceralinę tamsią pasaką apie motinystę. Kodėl tai svarbu mums? Nes didelė dalis filmo DNR yra lietuviška – nuo gamybos kompanijos „Filmai LT“ indėlio iki filmavimo lokacijų.

„Kai ekrane matai Rupertą Grintą – aktorių, užaugusį „Hario Poterio“ sagoje – vaidinantį projekte, kurio titruose mirga lietuviškos pavardės, supranti, kad sienos kino pasaulyje galutinai išnyko. Tai didžiulis pasiekimas mūsų industrijai.“

Filmas pasakoja apie porą, kuri persikelia į atokų namą miške (tema, kuri lietuviams artima ir bauginanti), tikėdamiesi sukurti tobulą šeimą. Tačiau gimus vaikui, prasideda paranoja. Tai psichologinis trileris, kuris 2026-ųjų vasarį debiutuoja prestižiniame Berlyno kino festivalyje. Tai signalas, kad Lietuva tampa patikima partnere kuriant aukščiausios prabos žanrinį kiną Europoje.

Socialinis realizmas ir pasienio šešėliai

Kol komedijos linksmina, o siaubo filmai gąsdina, režisierius Ignas Jonynas 2026-ųjų pradžioje kviečia žiūrovus į nepatogią, bet būtiną diskusiją su filmu „Siena“. Nors pasaulinė premjera įvyko dar 2025-ųjų pabaigoje Talino „Juodųjų naktų“ festivalyje, būtent 2026-ųjų pradžioje filmas pradeda savo tikrąjį gyvenimą Lietuvos kino teatruose.

„Siena“ yra daugiau nei filmas apie kontrabandą. Tai egzistencinė drama, vykstanti specifiniame, vizualiai turtingame pasienio regione. Jonynas, žinomas dėl savo gebėjimo kurti vizualiai įtaigų ir techniškai precizišką kiną („Lošėjas“, „Nematoma“), šįkart žengia dar giliau į žmogaus moralinių pasirinkimų labirintą.

• Tema: Pasienis čia tampa metafora. Tai riba ne tik tarp valstybių, bet ir tarp sąžinės ir išlikimo, tarp tiesos ir melo. Filmo herojus, įtrauktas į nelegalias schemas, priverstas balansuoti ant bedugnės krašto.
• Aktoriai: Pagrindinį vaidmenį atliekantis Šarūnas Zenkevičius demonstruoja brandą ir gebėjimą perteikti vidinį personažo skilimą be nereikalingų žodžių. Įdomus režisieriaus sprendimas pasitelkti ir neprofesionalius aktorius, pavyzdžiui, chorvedę Danguolę Beinarytę, suteikia filmui autentiškumo ir netikėtumo.

Dokumentika, kurią žiūrime kaip trilerį

2026-ieji taip pat žymi įdomų posūkį dokumentinio kino žanre. Režisierius Emilis Vėlyvis, kurį esame įpratę tapatinti su juoduoju humoru, keiksmažodžiais ir kriminaliniu pasauliu („Zero“, „Redirected“), nustebino auditoriją dokumentiniu projektu „BIX – beveik Nirvana“.

Šis filmas, nors startavęs anksčiau, 2026-aisiais toliau renka pilnas sales ir generuoja diskusijas. Tai nėra tiesiog grupės biografija. Tai laikmečio pjūvis. Vėlyvis į dokumentiką atsineša savo firminį stilių – dinamiką, aštrų montažą ir vizualinį pasakojimą, kuris neleidžia nuobodžiauti.

Filmas nagrinėja „Bix“ fenomeną per paradokso prizmę: vaikinai iš Šiaulių, kurie grojo vienoje scenoje su „Nirvana“, bet taip ir netapo pasaulinėmis žvaigždėmis. Tai istorija apie „beveik“ – apie tą nematomą ribą, kuri skiria sėkmę nuo užmaršties. Vėlyviui pavyko sukurti filmą, kuris įdomus ne tik grupės fanams, bet ir tiems, kurie gimė jau po to, kai Berlyno siena griuvo. Tai puikus pavyzdys, kaip dokumentika 2026-aisiais tampa „mainstream“ pramoga, konkuruojančia su vaidybiniais filmais.

Kino industrijos užkulisiai: Finansai ir iššūkiai 2026-aisiais

Kalbėdami apie filmus, negalime ignoruoti ir to, kas vyksta už kameros. 2026-ieji Lietuvos kino industrijai yra ir tam tikrų išbandymų metai. Lietuvos kino centras paskelbė apie 2026-ųjų biudžetą, kuris, deja, susiduria su tam tikrais apkarpymas. Skirta kiek daugiau nei 10,6 mln. eurų, ir tai verčia kūrėjus dar atidžiau planuoti savo projektus.

Ši situacija formuoja naują realybę:

1. Mažiau serialų, daugiau kokybės? Sumažėjęs finansavimas televizijos produkcijai gali lemti tai, kad išvysime mažiau, bet kokybiškesnių darbų, arba atvirkščiai – kūrėjai ieškos privačių investuotojų, kas neretai lemia didesnį pataikavimą komerciniam skoniui.
2. Koprodukcijų būtinybė: Tokie projektai kaip „Nightborn“ rodo kelią. Norint kurti ambicingą, brangų kiną, lietuvių prodiuseriai privalės dar aktyviau ieškoti partnerių Skandinavijoje, Prancūzijoje ar Lenkijoje. Tai sveika tendencija, integruojanti mus į Europos kino žemėlapį.
3. Festivalių svarba: Vilniaus trumpųjų filmų festivalis, „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“ 2026-aisiais tampa ne tik filmų rodymo, bet ir gyvybiškai svarbiomis industrijos mugėmis, kur užsimezga būsimi projektai.

Ko laukti toliau? Pavasario ir vasaros prognozės

Nors esame dar tik 2026-ųjų pradžioje, jau dabar aišku, kad metai bus intensyvūs. Artėjantis „Kino pavasaris“ žada pristatyti visą puokštę naujų lietuviškų trumpametražių ir ilgametražių debiutų. Kino bendruomenėje netyla kalbos apie naujus Marijos Kavtaradzės projektus bei laukiamus darbus iš jaunosios kartos režisierių, kurie nebijo kalbėti apie tapatybę, psichinę sveikatą ir modernią Lietuvą.

Taip pat verta stebėti animacijos sektorių. Po pastarųjų metų sėkmės tarptautiniuose festivaliuose, lietuviška animacija išgyvena renesansą. Tikėtina, kad 2026-ųjų pabaigoje pamatysime dar bent vieną pilnametražį animacinį projektą, skirtą ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.

Verdiktas: Ar verta eiti į kiną 2026-aisiais?

Atsakymas vienareikšmis – taip. „Naujausi lietuviški filmai 2026“ paieškos rezultatai rodo, kad mūsų kinas išsigydė paauglystės ligas. Jis nebėra vien tik tamsus ir depresyvus (nors dramos niekur nedingo), jis nebėra ir techniškai skurdus. Mes matome žanrų eklektiką, kurioje vietos randa visi: ir tie, kurie nori pasijuokti iš ūkininko sūnaus nuotykių, ir tie, kurie nori šiurpti stebėdami tarptautinės komandos sukurtą siaubo pasaką, ir tie, kurie ieško intelektualaus pokalbio su Ignu Jonynu.

2026-ieji įrodo, kad lietuviškas filmas nebėra „egzotika“ ar „pareiga“. Tai pilnavertė, kokybiška pramoga ir menas, kuris kalba mums ir apie mus. Tad pirkite bilietus, remkite kūrėjus ir leiskite sau būti nustebintiems – šie metai tam ypač palankūs.