Berniukas ir garnys: Kodėl naujausias Studio Ghibli kūrinys pakeis jūsų suvokimą apie animaciją

Kai kalbame apie animaciją, kuri peržengia laiko, kultūros ir amžiaus ribas, mintyse iškart iškyla vienas pavadinimas – „Studio Ghibli“. Dešimtmečius ši Japonijos studija buvo kokybės, vaizduotės ir gilaus humanizmo švyturys. Tačiau pastarieji metai studijos gerbėjams buvo kupini nerimo ir neaiškumo. Ar didysis meistras Hayao Miyazaki tikrai pasitraukė? Ar studija dar turi ką pasakyti? Atsakymas atėjo tyliai, bet galingai. Studio Ghibli naujas filmas „Berniukas ir garnys“ (angl. The Boy and the Heron, orig. Kimitachi wa Dō Ikiru ka) ne tik nutraukė tylą, bet ir tapo vienu paslaptingiausių ir labiausiai aptarinėjamų kino įvykių per pastarąjį dešimtmetį.

Šis straipsnis nėra tiesiog filmo apžvalga. Tai gilus žvilgsnis į tai, ką šis kūrinys reiškia animacijos istorijai, pačiam Miyazakiui ir mums – žiūrovams, ieškantiems prasmės chaotiškame pasaulyje. Pasinerkime į magišką, kartais bauginantį, bet visada viltingą pasaulį, kurį mums vėl atvėrė legendinė studija.

Tyla prieš audrą: Rizikingiausia rinkodaros strategija kino istorijoje

Šiais laikais, kai filmų studijos išleidžia dešimtis anonsų (treilerių), reklaminių plakatų, interviu ir socialinių tinklų kampanijų likus metams iki premjeros, „Studio Ghibli“ pasirinko visiškai priešingą kelią. Apie naująjį filmą nebuvo žinoma beveik nieko. Jokių vaizdo klipų. Jokių aktorių sąrašų. Jokių siužeto detalių. Tik vienas, ranka pieštas plakatas su paslaptingu paukščiu.

Prodiuseris Toshio Suzuki, ilgametis Miyazaki bendražygis, nusprendė, kad geriausia reklama yra… jokios reklamos. Tai buvo beprotiška rizika. Ar žmonės eis į kiną, nežinodami, ką pamatys? Pasirodo, pasitikėjimas „Studio Ghibli“ prekės ženklu yra toks stiprus, kad ši strategija suveikė tobulai. Tai sukūrė „švaraus lapo“ efektą – žiūrovai į kino sales žengė be išankstinių lūkesčių, be spoilerių, pasiruošę priimti kūrinį tokį, koks jis yra. Tai priminė senus laikus, kai kinas buvo paslaptis ir atradimas, o ne kruopščiai suplanuotas produktas.

Ši tyla taip pat leido filmui kalbėti pačiam už save. Kai ekranuose pagaliau pasirodė pirmieji vaizdai, jie smogė visa jėga. Tai nebuvo dar vienas komercinis projektas; tai buvo intymus, sudėtingas ir vizualiai stulbinantis meno kūrinys.

Hayao Miyazaki: Meistras, kuris negali sustoti

Hayao Miyazaki apie pasitraukimą iš kino kūrybos skelbė jau ne vieną kartą. Po „Princesės Mononokės“ jis sakė, kad tai pabaiga. Po „Stebuklingų Šihiros nuotykių“ – vėl tas pats. Po 2013 metų filmo „Vėjas kyla“ (The Wind Rises) atrodė, kad tai jau tikrai finalas. Spaudos konferencijos, oficialūs pareiškimai – viskas rodė, kad meistras padėjo pieštuką.

Tačiau kūryba Miyazakiui yra ne darbas, o kvėpavimas. Studio Ghibli naujas filmas gimė iš būtinybės, o ne iš noro uždirbti. Kalbama, kad šį filmą jis kūrė savo anūkui, tarsi norėdamas palikti paskutinį, svarbiausią laišką: „Aš išeinu į kitą pasaulį, bet štai kaip tu gali gyventi šiame“.

„Berniukas ir garnys“ yra bene asmeniškiausias režisieriaus darbas. Pagrindinis herojus Mahito turi daug paties Miyazaki bruožų – jo vaikystė karo metais, motinos praradimas, sudėtingas santykis su tėvu, kuris vadovavo lėktuvų dalių gamyklai. Tai ne tik pasaka; tai autobiografinė išpažintis, apvilkta fantazijos rūbais. Žiūrėdami šį filmą, mes matome ne tik personažus, bet ir patį 83-ejų metų kūrėją, apmąstantį savo gyvenimo kelią, savo baimes ir savo palikimą.

Siužeto gelmės: Tarp karo ir sapnų

Filmo veiksmas prasideda Antrojo pasaulinio karo metais Japonijoje. Tai niūrus, realistiškas startas, primenantis „Vėjas kyla“ ar net Isao Takahata „Jonvabalių kapą“. Pagrindinis veikėjas Mahito praranda motiną per ligoninės gaisrą – scena, kuri vizualiai pavaizduota su tokia intensyvia, košmariška ekspresija, kad iškart suprantame: tai nebus lengvas pasivaikščiojimas.

Persikėlęs gyventi į kaimą su tėvu ir naująja pamote (kuri yra mirusios motinos sesuo – dar vienas psichologiškai sudėtingas aspektas), Mahito susiduria su keistu Pilkuoju Garniu. Šis paukštis nėra mielas „Totoro“ stiliaus padaras. Jis agresyvus, gąsdinantis, kvepiantis mirtimi ir paslaptimi. Jis tampa vedliu į kitą pasaulį – bokštą, kurį pastatė paslaptingas prosenelis.

Čia filmas transformuojasi. Iš istorinės dramos jis virsta siurrealistine kelione, kuri primena „Alisą Stebuklų šalyje“, bet su tamsiu, japonišku prieskoniu. Pasaulis bokšte yra pilnas keistų būtybių: „Wara-Wara“ (mielos dvasios, kurios taps žmonėmis), kraugeriškų papūgų, kurios valdo militaristinę valstybę, ir paties Bokšto Valdovo, bandančio išlaikyti pasaulio pusiausvyrą dėliodamas geometrines figūras.

Simbolizmas: Ką visa tai reiškia?

„Berniukas ir garnys“ nėra lengvai sukramtomas filmas. Jis nereikalauja, kad suprastumėte kiekvieną detalę logiškai. Tai sapnų logika. Tačiau keletas temų yra akivaizdžios:

• Gedulas ir susitaikymas: Visas filmas yra Mahito kelionė per gedulo etapus. Nuo neigimo ir pykčio iki priėmimo. Bokštas tampa vieta, kur jis turi paleisti savo motiną, kad galėtų gyventi toliau.
• Kūrybos našta: Bokšto Valdovas, senelis, dažnai interpretuojamas kaip pats Miyazaki. Jis bando sukurti tobulą, be pykčio pasaulį iš savo kaladėlių (animacijos), bet supranta, kad jo sukurtas pasaulis yra trapus ir galiausiai turi žlugti. Tai skaudus kūrėjo pripažinimas, kad jis negali kontroliuoti ateities.
• Gamta prieš industrializaciją: Kaip ir daugelyje Ghibli filmų, čia susiduria gamtos jėgos (Garnys, jūra, ugnis) ir žmogaus bandymas jas suvaldyti.

Vizualinė pusė: Rankų darbo triumfas prieš technologijas

Šiais laikais, kai didžioji dalis animacijos kuriama kompiuteriais (CGI), „Studio Ghibli“ lieka ištikima pieštukui ir popieriui. „Berniukas ir garnys“ buvo kuriamas septynerius metus. Kodėl taip ilgai? Todėl, kad viskas buvo piešiama ranka. Kiekvienas kadras, kiekvienas judesys.

Filmo vizualika yra tiesiog hipnotizuojanti. Ypač verta atkreipti dėmesį į šiuos elementus:

1. Ugnis ir dūmai: Pradinė gaisro scena yra animuota unikaliu stiliumi, kur linijos išsilieja, deformuojasi, sukurdamos karščio ir panikos pojūtį. Tai impresionizmas animacijoje.
2. Vanduo: Ghibli visada garsėjo vandens vaizdavimu, tačiau čia jis atrodo gyvas, sunkus ir paslaptingas.
3. Maistas: Taip, legendinis „Ghibli maistas“ čia taip pat yra. Net paprasčiausia duona su uogiene atrodo taip skaniai, kad norisi tiesti ranką į ekraną. Tai rodo studijos dėmesį mažoms, kasdieniškoms gyvenimo detalėms, kurios suteikia jaukumo net ir tamsiausiose situacijose.
4. Fono detalumas: Kiekvienas kambarys, kiekvienas miško takelis yra nupieštas su neįtikėtinu kruopštumu. Tai nėra tiesiog fonas; tai aplinka, kuri pasakoja istoriją.

Nors filme panaudota šiek tiek skaitmeninių technologijų kameros judesiams sušvelninti, esmė lieka ta pati – tai žmogaus rankos prisilietimas, kurio neįmanoma atkartoti jokiais algoritmais.

Muzika: Joe Hisaishi magija

Kalbant apie „Studio Ghibli“ naują filmą, negalima nepaminėti Joe Hisaishi. Šis kompozitorius yra neatsiejama Miyazaki pasaulių dalis. Jo muzika „Berniuke ir garnyje“ yra kiek kitokia nei anksčiau. Ji minimalistinė, kartais pasikartojanti, tačiau giliai emocinga.

Fortepijono akordai skamba vienišai, pabrėždami Mahito izoliaciją. Nėra tų didingų orkestrinių sprogimų, kaip „Hauro judančioje pilyje“, tačiau būtent tyla ir subtilumas čia veikia stipriausiai. Muzika ne nurodo, ką jausti, o sukuria erdvę žiūrovo jausmams. Pagrindinė daina „Spinning Globe“, kurią atlieka Kenshi Yonezu, puikiai užbaigia filmą, palikdama vilties ir ilgesio jausmą.

Oskaro triumfas ir pasaulinis pripažinimas

Kai „Berniukas ir garnys“ laimėjo „Oskarą“ už geriausią animacinį filmą, tai buvo daugiau nei tiesiog apdovanojimas. Tai buvo patvirtinimas, kad rankomis piešta animacija vis dar yra aktuali ir galinga. Konkuruodamas su tokiais milžinais kaip „Žmogus-voras: per visatą“, Ghibli filmas pasiūlė kitokią kokybę – lėtumą, apmąstymą ir meninę brandą.

Lietuvoje ir visame pasaulyje šis filmas sulaukė didžiulio susidomėjimo. Kino salės buvo pilnos ne tik anime gerbėjų, bet ir žmonių, kurie vertina kokybišką kiną. Tai rodo, kad žiūrovai yra išsiilgę istorijų, kurios nelaiko jų kvailiais, kurios kelia sunkius klausimus ir nesiūlo lengvų atsakymų.

Studio Ghibli ateitis: Kas laukia po šio filmo?

Filmo pabaigoje (atsargiai, simbolinis spoileris) bokštas sugriūva. Tai stipri metafora. Daugelis kritikų tai interpretavo kaip Miyazaki pranašystę apie pačios studijos pabaigą. Be jo, be jo genijaus, senoji „Studio Ghibli“ tokia, kokią ją pažinojome, gali išnykti.

Neseniai studija buvo parduota „Nippon TV“. Tai sukėlė daug diskusijų. Ar tai reiškia komercializaciją? Ar pamatysime Ghibli serialus ir begalinius tęsinius? Kol kas naujieji savininkai žada saugoti studijos autentiškumą. Hayao Miyazaki sūnus Goro Miyazaki, nors ir pats yra režisierius, pripažįsta, kad tėvo pėdos yra per didelės, kad jas kas nors užpildytų.

Tačiau „Berniukas ir garnys“ palieka viltį. Mahito išsineša iš bokšto vieną mažą akmenėlį ir medinę figūrėlę. Tai prisiminimas. Tai įrodymas, kad magija buvo tikra. Galbūt tai ir yra atsakymas į klausimą apie ateitį: net jei studija pasikeis, jos palikimas, tie „akmenėliai“, kuriuos mes visi išsinešėme iš kino teatrų, liks su mumis.

Kodėl verta pamatyti šį filmą?

Jei dar nematėte šio kūrinio, štai keletas priežasčių, kodėl tai būtina padaryti:

• Tai vizualinė terapija. Spalvos, judesiai, peizažai – viskas veikia raminančiai ir įkvepiančiai.
• Tai iššūkis protui. Filmas nepaaiškina visko. Jums teks patiems susidėlioti dėlionę ir nuspręsti, ką jums reiškia pabaiga.
• Tai istorijos pabaiga (galbūt). Nors Miyazaki vėl kalba apie naujas idėjas, didelė tikimybė, kad tai yra paskutinis tokio masto jo epas.
• Universalumas. Nors veiksmas vyksta Japonijoje, temos – netektis, karas, augimas – yra artimos kiekvienam lietuviui. Mūsų istorinė atmintis leidžia puikiai rezonuoti su filmo emociniu fonu.

Pabaigai: Kaip tu gyvensi?

Originalus filmo pavadinimas „Kimitachi wa Dō Ikiru ka“ verčiamas kaip „Kaip jūs gyvenate?“. Tai klausimas, kurį Hayao Miyazaki užduoda mums visiems. Pasaulis yra žiaurus, kupinas karų ir neteisybės (kaip filme pavaizduotas papūgų pasaulis), bet jis taip pat yra gražus, pilnas draugystės ir stebuklų.

Studio Ghibli naujas filmas nėra tik pramoga. Tai filosofinis traktatas. Jis moko mus, kad negalime pabėgti į fantazijų bokštą ir užsidaryti nuo realybės. Turime grįžti į savo pasaulį, kad ir koks netobulas jis būtų, ir bandyti jį padaryti geresnį. Turime susitaikyti su savo „garniais“ – savo baimėmis ir melais – ir paversti juos savo draugais.

„Berniukas ir garnys“ yra dovana. Tai priminimas, kad animacija gali būti aukščiausios prabos menas. Tai atsisveikinimas ir pasisveikinimas vienu metu. Ir svarbiausia – tai įrodymas, kad kol pasaulyje yra tokių kūrėjų kaip Hayao Miyazaki, magija niekur nedingo. Ji tik laukia, kol mes būsime pasiruošę atverti duris.