HBO standartas: Kodėl šis vardas vis dar diktuoja kokybės taisykles srautinio turinio eroje

Kiekvienas, kuris bent kartą gyvenime įsijungė šį kanalą ar programėlę, puikiai žino tą garsą. Trumpas, statinis triukšmas, pereinantis į chorinį „aaaaah“. Tai nėra tik garso takelis – tai kokybės antspaudas. Pasaulyje, kuriame turinio kiekis auga geometrine progresija, o srautinių transliacijų platformos kovoja dėl kiekvienos žiūrovo minutės, trys raidės – HBO – išlieka fenomenas, kurio nepavyksta visiškai nukopijuoti niekam. Tai istorija ne tik apie televiziją, bet ir apie kultūrinį lūžį, pakeitusį tai, kaip mes suvokiame pasakojimo meną.

Daugiau nei televizija: Kaip viskas prasidėjo

Šiandien mums atrodo savaime suprantama, kad namuose galime žiūrėti kino teatro kokybės filmus be reklamų. Tačiau 1972 metais, kai „Home Box Office“ (HBO) pradėjo savo transliacijas, tai buvo radikali idėja. Tuo metu televizija buvo griežtai reguliuojama, pilna reklaminių pertraukų ir orientuota į „saugius“ pasakojimus, kurie neįžeistų vidutinio žiūrovo.

HBO gimė iš noro pasiūlyti alternatyvą. Pradėjusi kaip nedidelė kabelinė televizija, transliuojanti sporto varžybas (ypač boksą) ir neseniai kinuose rodytus filmus, ji pamažu suprato, kad tikroji jos galia slypi ne svetimo turinio retransliavime, o unikalios produkcijos kūrime. Šūkis „It’s Not TV. It’s HBO“ (Tai ne TV. Tai HBO), atsiradęs dešimtajame dešimtmetyje, nebuvo tik rinkodaros triukas. Tai buvo manifestas.

Jie atsisakė reklamos pertraukų. Tai leido scenaristams nebekurti dirbtinių įtampos momentų kas 15 minučių, kad žiūrovas neperjungtų kanalo per reklamą. Ši laisvė leido sukurti lėtesnį, gilesnį ir kur kas sudėtingesnį pasakojimo stilių, kuris tapo šiandienos „prestižinės televizijos“ pamatu.

Aukso amžius: Nuo mafijos bosų iki Baltimorės gatvių

Jei reikėtų įvardinti lūžio tašką, tai be abejonės būtų serialas „Sopranai: mafijos kronika“ (The Sopranos). Iki tol televizijos herojai dažniausiai buvo moralūs, teisingi arba bent jau aiškiai apibrėžti kaip „geriečiai“. Tonis Soprano buvo kitoks. Jis buvo žiaurus nusikaltėlis, bet kartu ir pažeidžiamas šeimos tėvas, lankantis psichoterapeutą. HBO rizika pasiteisino su kaupu – žiūrovai buvo pasiruošę sudėtingiems personažams.

Ši sėkmė atvėrė duris kitiems projektams, kurie cementavo kanalo reputaciją:

• „Blakė“ (The Wire) – dažnai vadinamas geriausiu visų laikų serialu, kuris ne tiesiog pasakojo policijos ir nusikaltėlių istoriją, bet atliko sociologinį miesto, švietimo sistemos ir žiniasklaidos pjūvį.
• „Seksas ir miestas“ (Sex and the City) – serialas, kuris iš esmės perrašė moterų draugystės, seksualumo ir karjeros vaizdavimo taisykles televizijoje.
• „Šešios pėdos po žeme“ (Six Feet Under) – drąsus žvilgsnis į mirtį ir gedulą, pateiktas per laidojimo namų savininkų prizmę.

Būtent šiuo laikotarpiu susiformavo „HBO efektas“ – lūkestis, kad įsijungęs šį kanalą, gausi ne šiaip pramogą, o meno kūrinį, prilygstantį geriausiems kino filmams.

Sostų karų fenomenas ir biudžeto revoliucija

Atėjus 2011 metams, HBO vėl pakeitė žaidimo taisykles. Iki tol fantastika (fantasy) žanras televizijoje buvo laikomas nišiniu arba skirtu vaikams. „Sostų karai“ (Game of Thrones) tai pakeitė negrįžtamai. Tai tapo pirmuoju tikru pasauliniu blokbasteriu televizijos ekrane.

Investicijos į šį serialą buvo beprecedentės. Kiekviena serija kainavo tiek, kiek vidutinis nepriklausomas filmas. Kostiumai, specialieji efektai, filmavimai skirtinguose pasaulio kampeliuose – visa tai parodė, kad mažasis ekranas technine kokybe gali ne tik vytis, bet ir lenkti didįjį kiną. „Sostų karai“ tapo kultūriniu reiškiniu, suburiančiu milijonus žiūrovų prie ekranų vienu metu – reiškinys, kuris srautinių transliacijų eroje tampa vis retesnis.

Lietuviškas pėdsakas: „Černobylis“

Kalbant apie HBO auditorijai Lietuvoje, neįmanoma nepaminėti mini serialo „Černobylis“. Tai buvo projektas, kuris ne tik pelnė pasaulinį pripažinimą ir „Emmy“ apdovanojimų lietų, bet ir atkreipė pasaulio dėmesį į Lietuvą kaip į aukščiausios klasės filmavimo aikštelę.

Vilniaus Fabijoniškės ir Visaginas tapo Pripetės ir atominės elektrinės dvyniais. Lietuvių žiūrovams tai buvo ypatinga patirtis – matyti savo kiemus, savo aktorius ir savo istoriją (kad ir netiesioginę) pasakojamą su HBO būdingu kruopštumu detalėms. Šis serialas puikiai iliustruoja kanalo filosofiją: tiesa yra svarbesnė už patogumą, o istorinis tikslumas (net ir meniniame kūrinyje) kuria nepakartojamą atmosferą.

Srautinių transliacijų karai: HBO prieš Netflix

Šiandieninėje rinkoje HBO nebėra vienvaldis lyderis. „Netflix“, „Disney+“, „Amazon Prime“ – visi jie kovoja dėl to paties vartotojo dėmesio. Tačiau HBO (dabar dažnai veikiantis po „Max“ arba „HBO Max“ vėliava, priklausomai nuo regiono) pasirinko kitokią strategiją nei pagrindinis konkurentas „Netflix“.

Kokybė prieš kiekybę

Jei „Netflix“ strategija primena didžiulį prekybos centrą, kuriame kiekvienas ras kažką sau – nuo realybės šou iki animacijos ir prestižinių dramų, tai HBO išlieka prabangiu butiku. Jų išleidžiamo turinio kiekis yra gerokai mažesnis, tačiau „pataikymo“ procentas – stulbinančiai aukštas.

Paimkime kad ir pastarųjų metų hitus:

• „Palikimas“ (Succession) – Šekspyriška šeimos drama verslo imperijos fone.
• „Baltasis lotosas“ (The White Lotus) – socialinė satyra, analizuojanti privilegijuotųjų klasę.
• „Paskutinieji iš mūsų“ (The Last of Us) – įrodymas, kad kompiuterinių žaidimų adaptacijos gali būti gilios ir jaudinančios.

Šie serialai rodo, kad HBO vis dar geba diktuoti kultūrines madas. Skirtingai nei „Netflix“, kuris dažnai išleidžia visą sezoną iš karto („binge-watching“ modelis), HBO vis dar dažnai laikosi savaitinio serijų išleidimo modelio. Tai leidžia išlaikyti serialą viešojoje diskusijoje mėnesius, o ne tik vieną savaitgalį, skatinant diskusijas, teorijas ir bendruomeniškumą.

Technologinė evoliucija ir prekės ženklo transformacija

Viena didžiausių HBO problemų pastaraisiais metais buvo prekės ženklo painiava. Buvo „HBO Go“, „HBO Now“, vėliava atsirado „HBO Max“. Galiausiai, susijungus „WarnerMedia“ ir „Discovery“, gimė tiesiog „Max“. Nors pavadinimai keitėsi, turinio branduolys išliko tas pats.

Lietuvoje situacija taip pat buvo dinamiška. Ilgą laiką šio kanalo turinys buvo pasiekiamas tik per partnerius (pvz., „Telia“, „Go3“). Nors dabar gyvename globalioje rinkoje, regioniniai apribojimai vis dar lemia, kaip ir kada mes matome naujausias premjeras. Tačiau technologinė pažanga – 4K raiška, HDR, „Dolby Atmos“ garsas – tapo standartu, kurio reikalauja HBO žiūrovai.

Kodėl HBO turinys atrodo „brangus“?

Daugeliui žiūrovų kyla klausimas: kodėl įsijungus eilinį HBO serialą, jis vizualiai skiriasi nuo paprasto televizijos produkto? Paslaptis slypi ne tik biudžete, bet ir požiūryje į gamybą.

Visų pirma, tai laikas. Scenarijai rašomi ir tobulinami metų metus. Antra, tai talentai. HBO buvo vieni pirmųjų, kurie pradėjo kviesti didžiojo kino režisierius ir aktorius dirbti televizijoje. Kai tokių žvaigždžių kaip Meryl Streep, Nicole Kidman ar Matthew McConaughey pasirodymas seriale tapo norma, o ne išimtimi, kokybės kartelė pakilo visiems.

Trečia – kinematografija. Apšvietimas, kamerų darbas, spalvų korekcija – HBO serialai filmuojami naudojant kino kameras ir lęšius, vengiama „plokščio“ televizinio apšvietimo. Tai kuria atmosferą, kuri įtraukia ir nepaleidžia.

Kritika ir ateities iššūkiai

Žinoma, ne viskas yra tobula. HBO susiduria su kritika dėl lėto reagavimo į besikeičiančius vartotojų įpročius, kartais per didelio pasitikėjimo senais franšizių modeliais (pavyzdžiui, begaliniai „Sostų karų“ priešistorės planai). Taip pat, susijungimas su „Discovery“ sukėlė nerimą tarp kino gurmanų – ar prestižinis turinys nepasimes tarp realybės šou apie namų remontą ir ryklių gaudymą?

Tačiau kol kas prognozės apie HBO mirtį yra gerokai per ankstyvos. Pasaulyje, kuriame turinio yra per daug, kuratorystė tampa vertybe. Vartotojas, pavargęs nuo valandų trukmės paieškų „Netflix“ platybėse, dažnai grįžta prie HBO, nes žino: čia rizika nusivilti yra minimali.

HBO žiūrėjimo kultūra Lietuvoje

Lietuvoje HBO turi ištikimą gerbėjų ratą. Mes esame išranki tauta, kai kalbama apie turinį. Mums patinka tamsios, skandinaviško stiliaus dramos, o HBO produkcija dažnai rezonuoja su mūsų mentalitetu. Be to, augant anglų kalbos mokėjimui, vis daugiau lietuvių renkasi žiūrėti originalo kalba, vertindami autentišką aktorių darbą, kurio neužgožia įgarsinimas.

Įdomu stebėti, kaip keičiasi ir paties turinio vartojimas. Jei anksčiau laukdavome savaitę, kol nauja serija pasirodys televizijos eteryje su lietuvišku vertimu, dabar premjeros dažnai vyksta sinchroniškai su JAV. Tai leidžia lietuviams jaustis globalaus kultūrinio pokalbio dalimi. Kai pirmadienio rytą pasaulis aptarinėja šokiruojančią „Drakono namų“ (House of the Dragon) seriją, mes diskutuojame kartu.

Apibendrinimas: Kodėl tai vis dar svarbu?

HBO nėra tik televizijos kanalas ar programėlė telefone. Tai yra pasakojimo standartas. Per penkis dešimtmečius jie įrodė, kad televizija neturi būti kvaila, pigi ar tik foninė pramoga. Ji gali būti intelektuali, provokuojanti, vizualiai stulbinanti ir keičianti visuomenės normas.

Nesvarbu, ar tai būtų drakonai, skraidantys virš Vesteroso, ar disfunkcinė milijardierių šeima Niujorke, ar sovietmečio mokslininkai, bandantys išgelbėti pasaulį nuo radiacijos – HBO istorijos turi bendrą vardiklį: žmogiškumą. Jos nagrinėja sudėtingas moralines dilemas ir verčia mus galvoti.

Srautinių transliacijų karai tęsis, platformos jungsis, skils ir keis pavadinimus. Tačiau kol HBO prekės ženklas išlaikys savo pagrindinį pažadą – gerbti žiūrovo intelektą ir laiką – jis išliks kokybiško turinio švyturiu milžiniškame pramogų vandenyne. Ir kai kitą kartą išgirsite tą statinį „tššš-aaaaah“, žinokite – jūsų laukia kažkas, kas buvo sukurta ne tik parduoti, bet ir išliekamajai vertei sukurti.