Kiekvienais metais pasaulio kino industrijoje pasirodo naujų projektų, kurie sudomina tiek vietinę, tiek tarptautinę auditoriją. Vieni filmai išnyksta be didesnio pėdsako, kiti iškart užkariauja žiūrovų širdis. O kartais iškyla unikalūs, netikėti reiškiniai, gebantys sužavėti net išrankiausius kino ekspertus. Vienas iš tokių pastarųjų metų fenomenų neabejotinai yra „Trenk“. Nors pavadinimas skamba keistokai, o gal net mistiškai, ši istorija gimė iš paprastos idėjos – parodyti žiūrovams nenuspėjamą ir dinamišką siužetą, paremtą kasdiene, tačiau dažnai nepastebima tikrove. Tačiau kas iš tikrųjų slypi už šio žodžio „trenk“, pritraukusio tiek daug dėmesio?
Nematoma kasdienybė, pavirtusi netikėta sėkme
„Trenk“ pavadinimas atsirado iš gana elementaraus, bet svarbaus lietuvių kalbos veiksmažodžio „trenkti“, kuris gali reikšti veiksmą, susijusį su stipriu smūgiu ar staigiu pojūčiu. Vieniems tai sukelia asociacijas su nenuspėjamu veiksmu, kitiems – su energija bei veržlumu. Kai kurie šio serialo ar filmo gerbėjai teigia, kad „Trenk“ jiems asocijuojasi su prasiveržimu iš kasdienybės suvaržymų. Bet tai nėra vien abstrakti idėja – „Trenk“ kūrėjai stengėsi šią nuotaiką įkūnyti savo darbe per įvairialypius veikėjus, intensyvius siužeto vingius ir ryškius konfliktus.
Nors kino pasaulyje dažnai orientuojamasi į tarptautinę auditoriją, „Trenk“ kūrybinė komanda pirmiausia galvojo apie vietinius žiūrovus, atskleisdama gyvenimiškas situacijas, artimas kiekvienam Lietuvos gyventojui. Rezultatas – stiprus emocinis ryšys tarp scenarijaus, aktorių ir publikos. Tačiau net ir žiūrovai užsienyje, stebintys filmus ar serialus iš Lietuvos, galėjo be vargo įsijausti į veiksmą. Kodėl? Nes dramos ir traukos elementai yra universalūs: kova tarp gėrio ir blogio, asmeninės ambicijos, neišvengiamas likimo posūkis.
Aktorių atranka ir personažų įvairovė
Didžiulės sėkmės priežastis neretai slypi aktoriuose. „Trenk“ aktorių komanda buvo surinkta itin kruopščiai, atsižvelgiant ne tik į vaidybinius įgūdžius, bet ir į sugebėjimą perteikti specifinę kūrinio atmosferą. Projekto režisieriai netgi skatino aktorius improvizuoti tam tikrose scenose, kad išlaikytų natūralius dialogus ir neprognozuojamus siužeto posūkius. Jiems pavyko sukurti ryškius personažus: nuo energingų maištininkų iki paslaptingų šešėlinio pasaulio veikėjų. Žiūrovai dažnai pripažįsta, kad tokią tikrovišką personažų įvairovę regėti tikrai įdomu.
Tarp pagrindinių „Trenk“ veidų galime sutikti garsių Lietuvos kino veteranų, kurie puikiai atsiskleidė melodramiškuose siužetuose, tačiau čia atrado progą parodyti dar nematytus talentus – intensyvias muštynių scenas, gilias emocines akistatas. Režisieriai tikslingai kvietė žinomus teatralų pasaulio aktorius, nes jie pripratę prie scenoje tvyrančios improvizacijos. Toks derinys – teatro ir kino patirties sujungimas – sukūrė puikią terpę gimti autentiškiems vaidmenims. Ne mažiau svarbi ir jaunų, kylančių talentų dalis, kurie „Trenk“ projekte gavo unikalią galimybę išgarsėti.
„Trenk“ gamybos užkulisiai
Kuriant bet kokį filmą ar serialą, gamybos užkulisiai dažnai tampa tikra drama, kartais net labiau intriguojanti nei pats galutinis rezultatas. „Trenk“ šiuo požiūriu taip pat nebuvo išimtis. Filmo (ar serialo) scenarijus buvo rašomas ilgiau nei metus, nuolat ieškant detalių, kurios užkabintų žiūrovus, bet neatrodytų dirbtinai surežisuotos. Visos istorijos ašis – gyvenimiški momentai, netikėtos reakcijos, emocijos, kurias kiekvienas iš mūsų galėjo patirti realybėje.
Pasirengimas filmavimams užtruko, nes kūrybinė komanda norėjo būti užtikrinta, kad lokacijos, apšvietimas ir scenografija padės pabrėžti visą „trenk“ koncepciją – staigų, emocionalų, kartais net aštrų pasaulio pajautimą. Filmavimo aikštelės buvo parinktos įvairiose Lietuvos vietose, siekiant perteikti autentišką mūsų šalies atmosferą: nuo ankštų senamiesčio gatvelių iki laukinių miškų glūdumos. Ši įvairovė padėjo sukurti pojūtį, kad „Trenk“ nėra tik vieno regiono pasakojimas, bet apima platesnį visuomenės paveikslą.
Nepaisant daugybės sunkumų – oro sąlygų, netikėtų aktorių sveikatos problemų, riboto biudžeto – kūrėjai išliko ryžtingi. Viena iš ypatybių buvo tai, kad didžioji dalis scenų buvo nufilmuotos tikrai greitai, tarsi mėginant perteikti patį pavadinimo esmę: „trenk“ – kaip greitį, energiją, spontanišką išraišką. Kai kada, užuot filmavus dešimtis dublių, režisieriai leido aktoriams dirbti viena ištisine scena, kuri, jei pavykdavo, likdavo galutinėje versijoje. Rezultatas – netikėtai autentiškos akimirkos, puikiai atspindinčios nenušlifuotą „Trenk“ idėją.
Pasakojimo stilius: drąsa susipina su intymumu
Žiūrint „Trenk“ kūrinį, galima pastebėti, kad jo pasakojimo stilius skiriasi nuo daugumos įprastų lietuviškų filmų ar serialų. Čia renkamasi neretai šokiruoti žiūrovą: staigūs dialogų posūkiai, netikėti naratyvo plyšiai, o kartais – iš pirmo žvilgsnio nepaaiškinamas veikėjų elgesys. Tačiau būtent tos stilistinės priemonės padeda išlaikyti dėmesį. Žiūrovas neturi galimybės atsikvėpti, nuolat kyla klausimas: „Kas bus toliau?“
Kita vertus, šalia aštrių siužeto peripetijų, „Trenk“ nestokoja ir intymių, subtilių akimirkų, kuriose veikėjai atskleidžia savo vidines baimes, troškimus ar džiaugsmus. Tokie kontrastai padidina emocinį svorį: žiūrovai gali labiau įsijausti, matyti veikėjų kančias, suprasti jų motyvus. Žinoma, šios intymios scenos dažnai tampa savotišku atokvėpiu nuo netikėtų veiksmo protrūkių, kad istorija nevirstų vien tik nesibaigiančia sumaištimi.
Garso takelis kaip kertinė „Trenk“ dalis
Kino ir televizijos pasaulyje nemažai dėmesio skiriama vizualinei pusei: operatoriaus darbui, specialiesiems efektams. Tačiau ne mažiau svarbus yra ir garso takelis, kuris gali sukurti ar pakeisti visą emocinį foną. „Trenk“ kompozitoriai ėmėsi drąsaus sprendimo: derinti tradicinius lietuviškus instrumentus, tokius kaip kanklės, su moderniomis elektroninės muzikos priemonėmis. Tokia sintezė suteikė kūriniui dar daugiau unikalumo ir intensyvumo.
Žiūrovai dažnai mini, kad „Trenk“ garso takelis padeda pasinerti į atmosferą, kuri vienu metu atrodo ir lokali, ir globali. Išgirsti netikėtus perėjimus nuo lietuviškų melodijų prie aštrių elektroninių rifų, kurie tarsi atliepia filmo veiksmo posūkius. Kūrėjai tuo siekė išlaikyti originalumą ir parodyti, kad Lietuvos kultūra gali prisitaikyti prie šiuolaikinių madų, išliekant savita ir įtaigia.
Techninė pusė: nuo operatoriaus darbo iki montažo
Turbūt joks filmas ar serialas neišvengtų diskusijų apie operatorių darbą ir montažą. „Trenk“ komanda pasirinko itin dinamišką kameros stilių – nuolat judančią, retai apsistojančią viename taške. Taip buvo siekiama išlaikyti nuolatinę įtampą, judesio jausmą. Veiksmo scenose operatorius laikėsi gairelės „kuo arčiau veikėjų“, kad žiūrovas pajustų jų kvėpavimą, pamatytų emocijas iš arti, patirtų net menkiausius virptelėjimus.
Montuotojai taip pat nesiruošė užmigdyti žiūrovų. Jie mėgo pertraukti lėtus epizodus staigiu vaizdo šuoliu į intensyvią veiksmo sceną, taip nuolat išlaikydami toninį kontrastą. Kartais žiūrint „Trenk“ net galima pasijusti taip, lyg lankytume adrenalino pramogų parką: emocijų kalneliai kyla ir leidžiasi, suteikdami istorijai gyvasties. Tačiau šalia šio dinamiškumo, kūrėjai neužmiršo duoti erdvės ramioms scenoms, kuriose herojai galėjo parodyti savo žmogiškąją pusę ar iškelti moralines dilemas.
Publikos įsitraukimas ir diskusijos
Reali sėkmė matuojama ne vien reitingais ar parduotais bilietais, bet ir žiūrovų atsiliepimais, diskusijomis tarp gerbėjų bei kritikų. „Trenk“ sulaukė gausybės nuomonių – nuo pagyrų iki kritiškų pastabų. Kai kuriems žiūrovams ši istorija pasirodė pernelyg chaotiška, kur per mažai paaiškinami veikėjų motyvai. Kiti džiaugėsi, kad pagaliau išvydo lietuvišką kūrinį, kuris nesibaimina rizikuoti eksperimentuojant su pasakojimo būdais.
Įdomu tai, kad „Trenk“ sugebėjo apjungti labai skirtingas auditorijas. Įprastai meniniai, alternatyvūs filmai pritraukia vieną publikos dalį, o populiariosios kultūros kūriniai – kitą. Tačiau čia atsirado platus bendruomenės ratas: nuo jaunimo, kuris įpratęs prie greito veiksmo, iki vyresnių žiūrovų, norinčių giliau pažinti veikėjų psichologiją. Socialinių tinklų grupėse žiūrovai ginčijosi, bandydami suprasti, kodėl vienas ar kitas veikėjas pasielgė būtent taip, spėliojo, kas laukia kitame sezone.
Tolimesnės galimybės: ar „Trenk“ pateisins lūkesčius?
Kilus tokiam susidomėjimui, natūralu, kad kūrėjai negali sustoti. Jei tai yra filmas, galbūt planuojama tęsinys, o jei serialas – naujas sezonas. Vis dėlto didelis žiūrovų palaikymas reiškia ir didžiulę atsakomybę: reikia išlaikyti aukštą kokybę bei išvengti pasikartojimų. „Trenk“ kūrėjai patvirtino, kad turi kelias idėjas, kaip plėtoti istoriją, gal net planuoja praplėsti veiksmą už Lietuvos ribų. Vis dėlto viskas priklausys nuo to, ar bus išsaugota esminė koncepcija – energija, staigumas, spontaniškumas.
Kritikai pabrėžia, kad tęsiant kūrinį labai svarbu išlaikyti pradinę „Trenk“ dvasią, tačiau tuo pačiu metu leidžiant istorijai natūraliai augti. Jei kūrėjai persistengs su eksperimentais arba taps pernelyg saugūs, žiūrovai gali nusivilti. Visgi kol kas, remiantis žiūrovų reakcijomis, jaučiama pakili nuotaika, jog bus atrasta pusiausvyra tarp naujumo ir ištikimybės pirminiams „Trenk“ principams.
Apibendrinimas: „Trenk“ reikšmė Lietuvos kino padangėje
Galima drąsiai teigti, kad „Trenk“ jau tapo savotišku netikėtumo simboliu lietuviškame kino ir televizijos kontekste. Jis parodė, kad svarbu ne tik turėti didelį biudžetą ar garsius vardus, bet ir unikalią, net truputį rizikingą viziją. Būtent ši drąsa į sceną atvedė personažus, istorijas ir atmosferą, kurios sugebėjo suvirpinti įvairaus amžiaus žiūrovų širdis.
„Trenk“ kūrėjai primena, kad kinas – tai nuolatinė kaita ir eksperimentavimas. Jei nenori būti pamirštas, turi rasti, kaip nustebinti žiūrovą, o dar svarbiau – kaip su juo užmegzti ryšį. Tai ne visada reiškia šokiruoti ar sukelti skandalą. Kartais pakanka parodyti žmonių silpnybes, troškimus, bendrą žmogiškąją patirtį iš naujo kampo. O „Trenk“, atrodo, sugebėjo suderinti šiuos du polius – aštresnę, tamsesnę pasakojimo pusę su subtiliu žmogiškuoju pradu.
Ilgainiui „Trenk“ gali tapti atspirties tašku kitiems Lietuvos kino kūrėjams, kurie matys, kad ir lietuviška kalba, vietinės tradicijos bei aktualios problemos gali patraukti gausų žiūrovų būrį. Skirtingai nuo daugelio vakarietiškų super didelio biudžeto produkcijų, „Trenk“ parodo, kad žiūrovai vertina autentiškumą ir vietinio konteksto savitumą. Tai – gera žinia ne tik režisieriams, bet ir aktoriams, prodiuseriams, kurie ateityje drąsiau imsis iššūkių, tikėdami, kad kokybiškai įgyvendinta idėja gali tapti ne tik lokalios rinkos hitu, bet ir tarptautiniu proveržiu.
Tad, jeigu dar neturėjote galimybės pamatyti „Trenk“, verta suteikti šansą šiai naujai potyrių bangai. Galbūt jus sužavės unikalus scenarijaus stilius, o gal privers mąstyti, koks gyvenimas slypi už žodžio „trenk“? Viena aišku: žiūrėdami „Trenk“, rasite nemažai šokiruojančių, tačiau atvirų bei nuoširdžių akimirkų, kurios kviečia į giluminį, kunkuliuojantį pasaulį. Juk kartais užtenka mažo sukrėtimo – vieno „trenksmo“ – kad kasdienybė atrodytų visai kitokia, nei mums įprasta.
